Eksterjeras

Aplinkos planavimas

Natūrali aplinka vienu metu trukdo ir padeda, o architektas siekia ir pasikviesti į pagalbą, ir atremti atakas. Kad pastatai būtų tinkami gyventi ir būtų patogūs, jis turi kontroliuoti karščio, šalčio, šviesos, oro, drėgmės ir sausumo poveikį ir numatyti destruktyvų potencialą, pavyzdžiui, gaisrą, žemės drebėjimą, potvynį ir ligas.

Čia aptariami aplinkos valdymo metodai yra tik praktiniai planavimo aspektai. Architektas juos traktuoja išraiškingų aspektų kontekste. Pastatų išdėstymas ir forma, atsižvelgiant į jų vietas, pastatų erdvių paskirstymas ir kiti toliau aptariami planavimo įrenginiai yra pagrindiniai architektūros estetikos elementai.

Orientacija

Pastatų ašių ir jų dalių išdėstymas yra saulės, vėjo ir kritulių poveikio valdymo prietaisas. Saulė eina taisyklingai; jis teikia pirmenybę pietiniams ir nepaiso šiaurinių pastatų atodangų šiauriniame pusrutulyje, kad būtų galima užfiksuoti šilumą arba išvengti vėsos, pasukus plano ašį į ją arba nuo jos. Pastatuose kiekvienos erdvės ašis ir vieta nustato saulės kiekį, kurį ji gauna. Orientacija gali kontroliuoti oro cirkuliaciją ir sumažinti vėjo, lietaus ir sniego trūkumus, nes daugumoje klimato sąlygų galima numatyti vyraujančias sroves. Orientacijai įtakos turi ir artimiausios aplinkos ypatybės: medžiai, žemės dariniai ir kiti pastatai sukuria pavėsį ir mažina arba sustiprina vėją, o vandens telkiniai gamina drėgmę ir atspindi saulę.